Elektros lemputė (arba elektros lemputė), taip pat žinoma kaip kaitinamoji lempa, yra tam tikros rūšies lempa, kuri naudoja elektrinį pasipriešinimą plonam siūleliui (dažniausiai volframo siūleliui) kaitinti iki įkaitinimo, gamindama šviesą. Išorinis lemputės apvalkalas pagamintas iš stiklo, kuris išlaiko kaitinimo siūlą vakuume arba žemo{1}}slėgio inertinėse dujose, kad būtų išvengta oksidacijos aukštoje temperatūroje. Palyginti su kaitrinėmis lempomis, paprastai manoma, kad elektros šviesą išrado amerikietis Thomas Alva Edisonas. Tačiau atidesnis tyrimas atskleidžia, kad kitas amerikietis Heinrichas Goebbelsas tą patį principą ir medžiagas išrado dešimtmečius prieš Edisoną. 1801 m. britų chemikas Davy sukūrė platinos siūlą, kuris švytėjo, kai buvo prijungta elektra. Jis taip pat išrado elektrinę žvakę 1810 m., naudodamas lanką tarp dviejų anglies strypų apšvietimui. 1854 m. Heinrichas Goebbelsas šviesai generuoti panaudojo karbonizuotą bambuko siūlą, įdėtą į vakuuminį stiklinį butelį. Jo išradimas laikomas pirmąja praktiška kaitinama lempa. Tuo metu jo išbandyta lemputė tarnavo 400 valandų, tačiau jis ne iš karto kreipėsi dėl patento.
Didžiausia lempučių problema – kaitinamojo siūlelio sublimacija. Nedideli atsparumo skirtumai visame volframo siūlelyje sukelia temperatūros svyravimus. Ten, kur atsparumas didesnis, temperatūra pakyla aukščiau, todėl volframo siūlas greičiau sublimuoja. Tai sukuria ciklą, kurio metu kaitinamasis siūlas tampa plonesnis, o atsparumas toliau didėja, o galiausiai volframo siūlas perdega. Vėliau buvo nustatyta, kad vakuumo pakeitimas inertinėmis dujomis gali sulėtinti volframo gijos sublimaciją. Šiandien dauguma elektros lempučių užpildytos azotu, argonu arba kriptonu. Šiuolaikinės kaitrinės lempos paprastai tarnauja apie 1000 valandų.






























